Akimirka, kuria nuoširdžiai didžiuojamės

Mero padėkos raštas – tai gražus patvirtinimas, kad Jurgitos kasdienis darbas yra matomas ir prasmingas. Tačiau šiandien norisi pažvelgti ne tik į padėką, o į žmogų, kuris už jos stovi. Į mokytoją, jos kasdienybę, jos jausmus ir pasirinkimą būti šalia pačių mažiausiųjų.  Mokytoja Jurgita Astrauskienė – šiandien dalijasi ne apie mokytojo darbą apskritai, o apie savo kelią. Apie tai, ko ji nežinojo pasirinkdama šią profesiją, apie tai, ko išmoko būdama šalia pačių mažiausiųjų, apie kolegystę, palaikymą ir, svarbiausia, apie jausmą, kad esi savo vietoje. Jurgitos žodžiai – labai asmeniški. Todėl šiandien norisi ne daug kalbėti apie ją, o tiesiog suteikti jai galimybę pačiai papasakoti:

„Esu žmogus - toks kaip ir Tu! Tik gal mano rytai kitokie... Mano diena prasideda nuo mažų rankyčių apkabinimo ir šviesių akių. Tai pasaulis, kuriame gyvenu girdėdama balsus – kur žodžiai dar tik mokosi skambėti, kur batukai vis dar painiojasi, o pasaulis telpa į mažą delniuką.

Aš svajoju kartu su vaikais – apie debesį, kuris atrodo kaip dramblys, apie gėlytę, kuri užaugs greičiau, jei su ja kalbėsiesi… Jų svajonės dažnai atrodo mažos, bet jose telpa visa ateitis...

Tapdama mokytoja, tikrai nežinojau, kad reikės turėti neapsakomai daug kantrybės. Aš net nenumaniau, kad galiu būti tokia atsargi, susikaupusi, empatiška, bendraudama su tais, kurie pirmą kartą mėgina pasakyti mamai ir tėčiui „Ate!“. Nežinojau, kad pavargsiu, kad kartais skaudės, kad bus nedrąsu pasakyti tėčiui ar mamai tai, ko nenorėtųsi pasakyti. Nežinojau, kad kiekvienais metais sulauksiu naujų „pirmų kartų“ – ir dauguma jų bus nepaprastai gražūs.

Nežinojau ir to, kad būsiu ne tik mokytoja. Kad teks ropoti ant grindų, lenktis labai žemai, mokytis iš naujo pastebėti tai, kas suaugusiam jau seniai tapo savaime suprantama. Kad kartais kartu su mažyliu nurims ir mano pačios širdis.

Dabar žinau – mokytojo kelias nėra vien apie tai, ką moku aš. Jis apie tai, ką galime sukurti kartu.

Nes mokytojas nėra vienas!

Šalia yra kolega mokytojas, su kuriuo dalijamės mintimis, abejonėmis, idėjomis, nuovargiu, juoku ir mažais kasdieniais laimėjimais. Vienas pastebi tai, ko kitas galbūt nepamatė. Vienas padrąsina, kai kitam sunku. Kartu kuriame aplinką, kurioje mažas žmogus gali augti, tyrinėti, klysti, bandyti ir būti savimi.

Mes kartu auginame ne tik vaikus. Mes kartu auginame mažus žmones. Su jų svajonėmis, jausmais, pirmosiomis patirtimis ir pirmuoju supratimu apie pasaulį.

Todėl šiandien galiu pasakyti – aš labai daug ko nežinojau, kai pasirinkau šį kelią... Bet žinojau viena: čia esu savo vietoje. Ir šiandien, net kai būna sunku, vis dar jaučiu tą patį.

Mokytojau, mokytojai – ačiū, kad esame kartu! Kad vienas kitą palaikome, papildome ir kasdien kartu kuriame tai, kas vaikystėje išlieka ilgam.“